Plinijus, Katonas ir kt. senovės mokslininkai avižas laikė piktžolėmis ir siūlė jas rauti iš pasėlių. Tačiau Plinijus užsiminė, kad germanai iš avižų grūdų verda tyrę. Galenas teigė, kad avižos auginamos Indijoje ir naudojamos kaip pašaras gyvuliams, o kartais iš jų gaminamas maistas. Tačiau į maistinę avižų vertę dėmesys nukrypo kur kas vėliau.
Avižinės kruopos yra labai maistingos, nes jose yra daug augalinių baltymų, itin žmogaus organizmui vertingų amino rūgščių (triptofano, metionino, lizino, histidino, cistino, arginino). Baltymai, esantys avižose, turi lipotropinių (riebalų apykaitą reguliuojančių) savybių ir puikiai tinka sergantiems kepenų ir širdies ligomis. Nemažai yra ir augalinių riebalų (iki 40 proc.), todėl avižiniai dribsniai, palyginti su kitomis kruopomis, turi daugiausia kalorijų (345 kcal/100 g). Avižinės kruopos turi vitaminų B1, B2, PP, C, daug mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies). Avižinių kruopų nuoviras labai gleivingas ir tinka pačioms griežčiausioms dietoms, sergant virškinamojo trakto ligomis. Įrodyta, kad avižinės kruopos puikiai šalina iš organizmo šviną. Ne be reikalo šios košės labai populiarios ir daugelyje šalių yra tradicinis pusryčių patiekalas.