Europoje grikių istorija siekia Bizantijos laikus. Iš tiesų tai dar senesnis produktas. Grikių tėvynė – Himalajų kalnų miško laukymės. Beje, laukinių grikių ten galima rasti ir šiandien. Auga jie 3500 m aukštyje virš jūros lygio ir yra labai panašūs į kultūrines grikių veisles. Tiesa, gerokai smulkesni, o jų derlius – ne itin gausus. Kultūrinius grikius pirmieji pradėjo auginti bulgarai prie Volgos, o iš ten grikių kruopos nukeliavo į kitas slavų gentis bei Suomiją. Tai atsitiko maždaug VII a. Šiandien mes galime drąsiai teigti, kad šios kruopos yra vienos iš populiariausių ir mėgstamiausių visame pasaulyje.
Grikių kruopos yra bene pačios maistingiausios. Grikiuose yra visų svarbiausių vertingųjų medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, daug kalcio, vitaminų B1, B2, PP, E.1, fosforo, jodo. Rutinas (PP) pramoniniu būdu gaunamas būtent iš grikių.
Visos šios medžiagos labai reikalingos žmogaus organizmui. Vitaminas B1 normalizuoja nervų ir raumenų sistemos veiklą, gerai veikia virškinamojo trakto organus, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Panašų poveikį turi ir vitaminas PP. Taigi grikiai gali padėti įveikti nuovargį, raumenų silpnumą, pagerinti apetitą bei širdies darbą. Vitaminas B2, esantis grikiuose, ypač padeda pavargusioms akims, skatina audinių regeneraciją.
Grikiai garsėja ir kaip puikus visavertis mėsos pakaitalas. Tai ypač vertina taupios šeimininkės. 86 proc. grikių kruopų sudėties – gerai tirpstantys baltymai (pavyzdžiui, kviečiuose jų tik 11 proc.). Be to, grikiuose daug geležies, įvairių rūgščių, kurios pagerina maisto įsisavinimą.
Ypač geras derinys - grikiai su pienu. Šių produktų maistingosios medžiagos drauge suformuoja dar vertingesnius junginius.